„Imuniteto dėl registracijos“ taisyklei – ne. Nesaugomi ženklo elementai ne visada nesaugomi

Autorius: Inga Lukauskienė„Metida“ asocijuota partnerė, advokatė, patentinė patikėtinė

metida55Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2013 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje atvertė naują teismų praktikos puslapį, patvirtindamas „imuniteto dėl registracijos“ taisyklės panaikinimą.

Iki šiol teismų praktikoje buvo taikomas LAT 2004 m. rugsėjo 27 d. civilinėje byloje UAB „Samsonas“ vs. AB „Panerių investicijos“ pateiktas išaiškinimas, jog kai atsakovas įstatymų nustatyta tvarka žymenį yra įregistravęs kaip savo prekių ženklą, nenuginčijus tokio ženklo registracijos, jam negali būti uždrausta šį ženklą naudoti. Pagal nurodytą ankstesnę praktiką teismas, nagrinėdamas bylas dėl prekių ženklo savininko teisių pažeidimo ir aiškindamasis visas aplinkybes, susijusias su atsakovo naudojamu žymeniu, visų pirma turi nustatyti, ar atsakovas tą žymenį naudoja savavališkai, t. y. ar jis žymens nėra įregistravęs kaip savo prekių ženklo; ši taisyklė taikoma taip pat ir pareikštiems registruoti prekių ženklams.

Keisti tokią teismų praktiką privertė dabartinės tendencijos Europos Sąjungoje (toliau – ES) – atsisakoma vadinamojo „imuniteto dėl registracijos” taikymo. Kitaip tariant, pramoninės nuosavybės objekto registracijos faktas savaime nėra kliūtis kito (ankstesnio) objekto savininkui įgyvendinti savo teises vėlesnio (nors ir registruoto) objekto atžvilgiu. Vadinamoji „imuniteto dėl registracijos” taisyklė yra ne teisinio reguliavimo, bet teisės aiškinimo ir doktrinos klausimas. Šis klausimas pastaruoju metu yra sprendžiamas ESTT (iki 2009 m. gruodžio 1 d. – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas), aiškinant atitinkamas ES teisėje įtvirtintas teisės normas.

ESTT 2012 m. vasario 16 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje „Celaya Emparanza y Galdos International SA vs. Proyectos Integrales de Balizimientos SL“, kuriuo naujai aiškino šią nuostatą. ESTT šioje byloje nurodė, kad kilus ginčui dėl įregistruoto Bendrijos dizaino suteiktos išimtinės teisės pažeidimo, teisė neleisti šio dizaino naudoti trečiosioms šalims apima bet kurią trečiųjų šalių, naudojančių kitą dizainą, kuris nesukelia informuotiems vartotojams skirtingo bendro įspūdžio, įskaitant trečiąją šalį, kuri yra vėliau įregistruoto Bendrijos dizaino savininkė.

Kalbant jau konkrečiai apie prekių ženklus, ESTT 2013 m. vasario 21 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje „Fédération Cynologique International vs. Federación Canina International de Perros de Pura Raza“, kuriame ESTT, pritardamas 2012 m. lapkričio 15 d. Generalinio advokato Paolo Mengozzi išvadai, išaiškino, kad Bendrijos prekių ženklo savininko išimtinę teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims komercinėje veikloje naudoti jo ženklui tapačius arba į jį panašius žymenis apima trečiąją šalį, kuri yra vėlesnio Bendrijos prekių ženklo savininkė, nereikalaujant išankstinio šio vėlesnio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia.

LAT patvirtino, kad į nurodytas ESTT formuluojamas tendencijas turi būti atsižvelgta, aiškinant ir taikant nacionalinės teisės nuostatas ir ankstesnio ženklo savininko galimybę įgyvendinti savo teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Prekių ženklų įstatyme (nors tas ženklas ir yra registruotas ar pareikštas registruoti).

Toks praktikos pasikeitimas itin palengvins teisių į prekių ženklus gynimą, nes neretai neteisėtai žymenį naudojantis asmuo, gavęs pretenziją dėl teisių į įregistruotą prekių ženklą pažeidimo, pateikdavo paraišką tokiam žymeniui registruoti prekių ženklu. Taip objektyviai buvo sudaromos kliūtys operatyviai apginti pažeistas teises, nes prekių ženklo registracijos procesas Lietuvoje užtrunka apie vienerius metus. Taigi tik po vienerių metų priverstinio pažeidimo toleravimo buvo galima kreiptis į teismą, reikalaujant pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia ir uždrausti tokį ženklą naudoti.

Šioje nutartyje LAT taip pat pasisakė ir dėl nesaugomų elementų reikšmės vertinant prekių ženklų panašumą.

LAT praktika dėl tam tikrų žymenų negalimumo būti saugomiems išimtinių teisių pagrindu yra suformuota ir vienareikšmė. Remdamasis ESTT, LAT Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (toliau – ES Bendrasis Teismas) (iki 2009 m. gruodžio 1 d. – Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas), yra ne kartą pažymėjęs, kad prekių ženklai (kaip ir intelektinė nuosavybė apskritai) yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. Prekių ženklų teisė turi užtikrinti ūkio subjektams galimybę išimtinių teisių pagrindu saugoti savo prekių ženklus ir veiksmingą gynybą, jeigu išimtinės teisės yra pažeidžiamos.

Nurodytoje teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad prekių ženklų teisė neturi tapti instrumentu „uzurpuoti“ žymenis, kurie prekių ženklų teisės prasme negali būti laikomi prekių ženklais: dėl neatitikties absoliutiems ir (arba) kitiems (reliatyviems, santykiniams) reikalavimams, keliamiems prekių ženklams, negali atlikti prekių ženklo funkcijų.

Todėl kai lyginamuosiuose prekių ženkluose yra nesaugomų elementų, ženklų klaidinamą panašumą ar nepanašumą lemia ne paties savaime nesaugomo elemento atsikartojimas ženkluose, bet kiti elementai (spalvinis, grafinis pateikimas, ženkluose esančių elementų, tarp jų – ir tų, kurie pripažinti nesaugomais, vieta ženkle, išdėstymas, pan.). Taigi vien tik ta aplinkybė, kad ginčijamame ženkle yra atkartotas ankstesnio prekių ženklo nesaugomas elementas savaime dar nereiškia, kad ženklai negali būti pripažinti klaidinamai panašiais, priešingai – jeigu tokio nesaugomo elemento grafinis išpildymas, vieta ženkle, naudojamos spalvos yra atkartotos ir ginčijamame ženkle ir jeigu jame yra naudojami kiti tapatūs ar panašūs, nors ir antraeiliai elementai, tokie ženklai turėtų būti pripažįstami klaidinamai panašiais.

Todėl pirmos instancijos teismas, kuriam byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo dėl neatskleistos bylos esmės, turįs nuspręsti, ar tirpios kavos pakuotės etiketė pažeidžia teises į įregistruotą prekių ženklą, taip pat naudojamą kaip tirpios kavos etiketę, net jeigu žodinis žymuo „indian instant coffee“ bus pripažintas nesaugomu įregistruoto prekių ženklo elementu:

metida14

(kairėje – registruotu prekių ženklu pažymėta prekė, dešinėje – ginčijama etikete pažymėtas produktas)

Teismas taip pat išaiškino, kad vertinant, ar prekių ženklo savininko teisės buvo pažeistos, turi būti vertinama visuomenės suklaidinimo galimybę, bet ne faktinis suklaidinimas. Teismas taip pat užkirto kelią spekuliacijoms, kad paprasto prekių ženklų panašumo neužtenka sprendžiant, ar egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė, reikalaujant įrodyti, kad panašumas yra klaidinantis. Nors Lietuvos Respublikos Prekių ženklų įstatyme iš tiesų yra naudojama sąvoka „klaidinamas panašumas“, tačiau teismas išaiškino, kad lyginamuosius ženklus įvardijant kaip panašius ar kaip klaidinamai panašius, neturi esminės reikšmės, nes nurodyta teisinė konstrukcija savaime nereiškia nei aukštesnio, nei žemesnio ženklų panašumo vertinimo standarto ir kriterijų.

Taigi, nors minėta byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, tačiau tiek jų nagrinėsiantiems žemesniems teismams, tiek kitiems Lietuvos Respublikos teismams privalomi aukščiau pateikti išaiškinimai ir suformuota nauja teismų praktika.

Advertisements
Šis įrašas paskelbtas kategorijoje Kita | Other, Prekių ženklai | Trademarks ir priskirtas tokioms žymoms: , , , , , . Išsaugokite jo nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s