„Tikras“ ir „netikras“ prekių ženklo naudojimas

Autoriai: Kristina Vilkienė, „Metida“ advokato padėjėja, Violeta Sutkienė, „Metida“ asocijuota partnerė, prekių ženklų ir dizaino grupės vadovė

Picture 441Kodėl naudojimas toks svarbus?

Prekių ženklas – išimtines teises jo savininkui suteikiantis ginklas konkurencinėje kovoje. Vienam asmeniui ar bendrovei įgijus teises į konkretų žymenį tam tikroms prekėms ar paslaugoms, kiti asmenys nebegali naudoti tapataus ar panašaus žymens konkrečioje rinkoje. Taigi prekių ženklui suteikiamos išimtinės teisės gali būti vertinamos kaip konkurencijos apribojimas.

LR Prekių ženklų įstatymas numato, kad įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus jam priklausančiam prekių ženklui ar į jį panašus, jei žymuo naudojamas sutampančioje ar panašioje veikloje. Taip pat įstatyme nurodoma, kad sustiprinta  apsauga taikoma plačiai žinomiems prekių ženklams arba prekių ženklams, turintiems reputaciją. Svarbu tai, kad tokiems prekių ženklams apsauga galioja ir nepanašių prekių ir (arba) paslaugų atžvilgiu.

Registruoto prekių ženklo savininkas gali uždrausti:

  • tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę;
  • siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas; importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes;
  • naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje;
  • gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius turint tikslą atlikti aukščiau nurodytus veiksmus.

Tačiau ženklo savininkui suteikiamų išimtinių teisių apsauga nėra absoliuti. Kadangi minėta ženklo registracija ir jos atžvilgiu suteikiamos išimtinės teisės gali būti vertinamos kaip konkurenciją iš dalies ribojantys veiksniai, ženklo savininkui numatomos ir pareigos. Viena jų – reikalavimas tokį prekių ženklą naudoti.

Nors nei Europos Sąjungos, nei nacionalinė prekių ženklų teisė nenumato naudojimo kaip sąlygos prekių ženklo registracijai atsirasti, tačiau naudojimas yra numatytas kaip prekių ženklo registracijos palaikymo sąlyga. Kadangi registruojamų prekių ženklų ir jų pagrindu atsirandančių išimtinių teisių vis daugėja, todėl yra taikomi papildomi reikalavimai, kuriais siekiama apriboti galimybę ,,miegančių“ prekių ženklų savininkams varžyti konkurenciją.

Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. spalio 22 d. direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (Prekių ženklų direktyva 2008/98/EB) preambulės 9 punkte nurodoma, kad:

Norint sumažinti Bendrijoje įregistruotų ir saugomų prekių ženklų kiekį ir, atitinkamai, tarp jų iškylančių prieštaravimų skaičių, labai svarbu pareikalauti, kad įregistruoti prekių ženklai būtų faktiškai naudojami arba, jeigu nenaudojami, kad jų registracija būtų panaikinta.

Prekių ženklų įstatymas numato, kad teismas bet kurio suinteresuoto asmens prašymu ženklo registraciją gali panaikinti, jeigu per penkerius metus po ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos arba per penkerius metus nuo apsaugos tarptautinės registracijos ženklui suteikimo Lietuvos Respublikoje dienos ženklo savininkas Lietuvos Respublikoje iš tikrųjų nepradėjo ženklu žymėti prekių ir (ar) paslaugų, kurioms tas ženklas buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, išskyrus atvejus, kai naudoti ženklą sutrukdė rimtos ir nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės.

Kas yra laikoma naudojimu?

Atsižvelgiant į galiojančią bendrąją politiką, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, naudojimas yra viena iš esminų ženklo registracijos galiojimo tęstinumo sąlygų. Tačiau joks teisės aktas nenumato kas yra laikoma tinkamui naudojimu, tad prekių ženklo naudojimas turi atitikti teismų praktikoje suformuotus bendruosius kriterijus.

Taigi labai svarbus klausimas – o koks naudojimas laikomas tinkamu ir pakankamu?

Bendrasis reikalavimas – prekių ženklas naudojamas toks, koks yra registruotas, ir tokioms prekėms ir (arba) paslaugoms, kurių atžvilgiu jis yra registruotas. O remiantis Prekių ženklų įstatymu, tai yra prekių ženklo naudojimas tokia forma, kuri skiriasi savo elementais, bet nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių. Taip pat tai ženklo naudojimas prekėms ar jų pakuotėms žymėti Lietuvos Respublikoje išimtinai eksporto tikslais.

Bendrijos teisė ir teismų praktika numato papildomus reikalavimus Bendrijos ženklo naudojimui. Vertinant Bendrijos prekių ženklo naudojimą, problema atsiranda dėl ženklo naudojimo teritorijos ir apimties Bendrijos mastu, kadangi apsaugą Bendrijos prekių ženklas turi visose 28 valstybėse narėse.

Pagal ankstesnius teismų praktikos suformuotus kriterijus, pakako Bendrijos prekių ženklo naudojimo bent vienoje iš valstybių narių. Tačiau, kaip minėta, daugėja atvejų, kad prekių ženklai, registruoti kaip Bendrijos prekių ženklai, bet yra naudojami tik vienoje valstybėje narėje, t.y. pagal naudojimo apimtį labiau atitinka nacionalinio, vienoje valstybėje narėje registruoto, prekių ženklo funkciją. Tačiau tokia Bendrijos prekių ženklo registracija užkertą kelią tapataus ar panašaus žymens naudojimui likusiose 27 valstybėse narėse.

Atsižvelgiant į tai, teismų praktika keičiasi, įtvirtinant, kad prekių ženklas turi būti naudojamas reikšmingoje Bendrijos teritorijos dalyje. Kita vertus, net ir naudojimas pakankamai ribotoje teritorijoje gali būti laikomas tinkamu, atsižvelgiant į visas kitas bylos aplinkybes, kadangi naudojimo teritorija yra tik vienas iš kelių faktorių, kurie turi būti įvertinti. Tokiu būdu net ir naudojimas prekių ženklo tik vienoje valstybėje narėje ar jos teritorijos dalyje būtų laikomas pakankamu – su sąlyga, kad yra įvykdyti kiti naudojimo ,,iš tikrųjų“ (ang. genuine use) kriterijai. Kitaip tariant, prekių ženklo naudojimas neturi būti vien tik vietinės reikšmės (ang. local significance).

Koks naudojimas yra vertintinas kaip ,,tikras“?

2013 m. gruodžio 4 d. VRDT (Vidaus rinkos derinimo tarnybos) prezidentui patvirtinus naujos redakcijos Gairės dėl Bendrijos prekių ženklų ir Registruotų Bendrijos dizainų ekspertizės VRDT (įsigalios nuo 2014 m. vasario 1 d.), jose pateikta ir apibendrinta naujausia praktika dėl naudojimo pakankamumo.

Pažymėtina, kad vertinat prekių ženklo naudojimo pakankamumą, nėra vertinama ženklo savininko komercinė sėkmė ar ekonominė strategija. Taip pat tokiu vertinimu nėra siekiama apriboti ženklų apsaugos galimybes tik tiems prekių ženklams, kurie yra naudojami stambiu mastu (2004 m. liepos 8 d.) sprendimas byloje T-334/01, „Hipoviton“, § 32 ir 2004-07-08 sprendimas byloje T-203/02, „VITAFRUIT“, § 38).

Paaiškinimai ir įrodymai dėl naudojimo turi apimti informaciją dėl prekių ženklo naudojimo vietos, laiko, apimties ir pobūdžio, taip pat prekių ir paslaugų. Tokiais įrodymais gali būti pakuotės, etiketės, kainoraščiai, katalogai, sąskaitos, nuotraukos, reklama spaudoje, rašytiniai kitų ūkio subjektų (pavyzdžiui pramonės ir prekybos rūmų ar pan.) patvirtinimai ir t.t.

Minėta, joks teisės aktas nenumato kriterijų, kurie apibrėžtų naudojimo pakankamumą. Jie suformuoti teismų, ir ypač – Teisingumo Teismo – praktikoje.

„Minimax“ byloje (2003 m. kovo 11 d.) buvo nustatyta, kad:

  • Tikras naudojimas reiškia faktinį prekių ženklo naudojimą;
  • Tikru naudojimu nebus laikomas toks naudojimas, kuris yra imitacinis, skirtas tik ženklo apsaugai ir registracijai išlaikyti;
  • Tikras naudojimas turi atitikti pagrindinę prekių ženklo funkciją – atskirti vieno gamintojo prekes ar paslaugas nuo kito gamintojo prekių ar paslaugų;
  • Tikram naudojimui konstatuoti ženklas turi būti naudojamas rinkoje konkrečių prekių ar paslaugų atžvilgiu, o ne tik vidinėje bendrovės komunikacijoje;
  • Tikras naudojimas turi būti susijęs su jau gaminamomis prekėmis ar teikiamomis paslaugomis, arba su ketinamomis gaminti prekėmis ar ketinamomis teikti paslaugomis, atsižvelgiant į bendrovės atliekamus parengiamuosius darbus, įskaitant platinamą reklamą;
  • Vertinant naudojimo tikrumą, turi būti įvertintos visos aplinkybės, siekiant nustatyti ar naudojimas yra realus, o ypač į tai, ar tokiu naudojimu yra siekiama sukurti ir išlaikyti atitinkamą prekių ar paslaugų rinkos dalį;
  • Aplinkybės, kurios svarbios vertinant ženklo naudojimą turi apimti ir konkrečios rinkos charakteristikas, ir naudojimo apimtį bei intensyvumą;
  • Atsižvelgiant į kitus kriterijus, naudojimas, tam, kad būtų laikomas tikru, nebūtinai turi būti reikšmingas kiekybiškai, nes jis priklauso nuo konkrečių prekių ar paslaugų ir jų rinkos ypatumų.

„La Mer“ byloje (2004 m. sausio 27 d., C-259/02, „Laboratoire de la mer“) Teismas išplėtojo „Minimax“ byloje nurodytus kriterijus ir papildomai nustatė, kad:

  • Tai, ar nagrinėjamas naudojimas yra pakankamas siekiant sukurti ar išlaikyti konkrečių prekių ar paslaugų rinką priklauso nuo kelių aplinkybių ir turi būti vertinamas individualiai kiekvienu konkrečiu atveju. Svarbios aplinkybės – prekių ir (arba) paslaugų charakteristikos, prekių ženklo naudojimo dažnumas ar reguliarumas, informacija, ar ženklas yra naudojamas visoms tapačioms konkretaus gamintojo prekėms ar paslaugoms žymėti ar tik kai kurioms jų bei bet kokia kita informacija, kurią ženklo savininkas gali pateikti.
  • Toks naudojimas, kai prekių ženklą naudoja vienintelis klientas, kuris importuoja prekes, kurioms žymėti prekių ženklas yra registruotas, gali būti laikomas pakankamu, jei galima konstatuoti, kad toks importas yra tikrai komerciškai pateisinamas prekių ženklo savininko atžvilgiu.

Įrodymai, pagrindžiantys aukščiau nurodytas aplinkybes, turi būti pakankami ir objektyvūs (2011m. sausio 18 d. sprendimas byloje T-382/08, „Vogue“). Kartu teismas yra nurodęs, kad nėra įmanoma abstrakčiai nustatyti ir įvertinti, koks kiekybinis kriterijus turi būti pasirinktas sprendžiant, ar naudojimas yra pakankamas. Todėl buvo suformuotas papildomas vertinimo principas: jei konkretaus prekių ženklo naudojimas atlieka tikrą komercinę paskirtį, net minimalus  prekių ženklo naudojimas gali būti laikomas pakankamu, atsižvelgiant į konkrečias prekes ar paslaugas ir jų rinkos ypatumus (2009 m. rusgsėjo 23 d. sprendimas byloje T-409/07, „Acopat“; 2012 m. vasario 2 d. sprendimas byloje „Arantax“).

Kitaip tariant, vertinama iš priešingos pusės – jei konkretaus prekių ženklo naudojimas nėra vien apsimestinis, jei juo nėra siekiama vien tik fiksuoti ženklo panaudojimo fakto ir taip pašalinti riziką dėl nenaudojimo, toks naudojimas, atsižvelgus į visas aplinkybes, bus įvertintas kaip tinkamas, tikras (ang. genuine) naudojimas.

Tai ypač taikytina tais atvejais, kai prekės ar paslaugos yra itin brangios ar specifinės ir jų pardavimas ar teikimas nėra vien simbolinis – tokiais atvejais negali būti reikalaujama įrodymų dėl didelės apimties pardavimo (2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimas byloje R 0035/2007-2, „DINKY“).

Reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo, 22 taisyklės 2 dalis nurodo, kad naudojimo įrodinėjimui reikalingus nurodymus ir įrodymus sudaro duomenys apie protestuojamo prekės ženklo naudojimo prekėms ir paslaugoms, kurioms žymėti jis buvo įregistruotas ir kuriomis grindžiamas protestas, vietą, laiką, apimtį bei pobūdį ir šiuos duomenis patvirtinantys dokumentai. Šie naudojimo reikalavimai yra kumuliatyvūs (2010 m. spalio 5 d. sprendimas byloje T-92/09, „STRATEGI“) – tai reiškai, kad įrodinėjant naudojimą vien fakto konstatavimas yra nepakankamas, reikia įrodyti naudojimą pagal kiekvieną šių kriterijų. Tai, ar naudojimas vietos, laiko, apimties ir pobūdžio aspektu yra pakankamas vertinama visų pateiktų įrodymų visumoje – atskiras įvairių atitinkamų faktorių vertinimas, nagrinėjant kiekvieną jų atskirai, nėra tinkamas (2011 m. vasario 17 d. sprendimas byloje T-324/09, „Friboi“).

Įrodymai, pagrindžiantys naudojimo pakankamumą, gali būti ir netiesioginiai – pavyzdžiui, įrodymai dėl atitinkamos rinkos dalies, prekių importas, žaliavos gamybai ar pakavimo medžiagos tiekimas prekių ženklo savininkui, prekių galiojimo data. Tokie įrodymai vertinami bendrai su kitais turimais įrodymais.

Kita vertus, svarbu paminėti, kad vertinant įrodymus dėl naudojimo, turi būti atsižvelgiama ir į konkrečių prekių ar paslaugų ypatumus: pavyzdžiui, kai kuriose rinkose gali būti įprasta, kad prekių pavyzdžių ženklinimuose nėra nurodoma naudojimo vieta, laikas, apimtis ir pobūdis. Tokiais atvejais būtinos aplinkybės gali būti įrodinėjamos ir kitais įrodymais.

Kiekvienas pateiktas įrodymas vertinamas laiko ir vietos požiūriu – ar jis patvirtina ženklo naudojimą per reikalaujamą penkerių metų laikotarpį konkrečioje teritorijoje. Ypač atidžiai vertinamos data ir vieta, nurodyta  užsakymuose, sąskaitose ir kataloguose. Kita vertus, net jei konkretus įrodymas yra be datos, vertinat kartu su kitais įrodymais, turinčiais datą, jis gali būti pripažintas tinkamu (2011 m. vasario 17 d. sprendimas byloje T-324/09, „Friboi“). Tai taikoma tiems atvejams, kai konkrečioje rinkoje ar veiklos sektoriuje prekių pavyzdžiai ar paslaugos neturi datos nuorodos (2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje R 0608/2000-4, „Palazzo“ – ledų meniu paprastai nėra ženklinami data).

Advertisements
Šis įrašas paskelbtas kategorijoje Prekių ženklai | Trademarks ir priskirtas tokioms žymoms: , , , , , . Išsaugokite jo nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s