Duomenų saugojimo direktyva grubiai pažeidžia žmogaus pagrindines teises

Autorius: Paulius Galubickas, „Metida“ advokatas, patentų konsultantas

keyboard-142332_6402014 m. balandžio 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad pastaraisiais metais Europoje daug ginčų dėl privataus gyvenimo gerbimo sukėlusi Europos Sąjungos (ES) direktyva dėl duomenų saugojimo yra negaliojanti.

Pagal šią direktyvą ir ją įgyvendinančius nacionalinius įstatymus, telefoninio ryšio, interneto prieigos ir kitų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo tam tikrą laiką neatlygintinai saugoti taip vadinamus meta-duomenis apie savo klientus ir teikti juos kompetentingoms teisėsaugos institucijoms kovos su sunkiais nusikaltimais ir visuomenės saugumo tikslais. Iš vadinamųjų meta-duomenų, apimančių srauto, vietos nustatymo ir kitus susijusius duomenis, galima lengvai nustatyti, kam žmogus skambino, kaip dažnai buvo skambinama konkrečiais numeriais, kiek laiko trukdavo pokalbiai, iš kokios vietos buvo skambinama, kokiuose interneto puslapiuose buvo lankomasi ir panašiai. Lietuvoje tokius duomenis telefono ryšio ir interneto prieigos tiekėjai šiuo metu privalo saugoti 6 mėnesius, kitose ES šalyse tokių duomenų saugojimas gali trukti net iki 24 mėnesių.

Teisingumo Teismas pripažino, kad tokių duomenų rinkimas grubiai pažeidžia žmogaus pagrindines teises į privataus gyvenimo gerbimą ir asmens duomenų apsaugą, todėl yra neproporcingas ir taip pažeidžia ES teisę. Toks duomenų kaupimas gali sukelti jausmą, kad žmogus yra nuolat stebimas, iš jų galima sužinoti konkretaus žmogaus gyvenimo įpročius, gyvenamąją ir lankymosi vietas, kasdieninį judėjimą, vykdomą veiklą, turimus socialinius ryšius ir kitą asmeninę informaciją.

Teisingumo Teismas manė, kad nors direktyva reikalaujamas duomenų saugojimas galėtų būti laikomas tinkamu ja siekiamam tikslui pasiekti, nenumatyta pakankamų šios direktyvos nulemto didelės apimties ir ypatingai rimto atitinkamų pagrindinių teisių apribojimo rėmų, kad būtų užtikrinta, jog šis apribojimas neviršija to, kas yra griežtai būtina.

Pirma, direktyva bendrai taikoma visiems individams, elektroninio ryšio priemonėms ir srauto duomenims, visiškai jų nediferencijuojant, nenumatant jiems kokių nors ribojimų ar išimčių, atsižvelgiant į kovos su sunkiais nusikaltimais tikslą.

Antra, direktyvoje nenumatyta jokio objektyvaus kriterijaus, pagal kurį kompetentingos nacionalinės institucijos galėtų užtikrinti prieigą prie duomenų ir galimybę juos naudoti tik tų nusikaltimų prevencijai, tyrimui, atskleidimui ir baudžiamajam persekiojimui, kurie gali būti laikomi pakankamai sunkiais, kad pateisintų tokį apribojimą, atsižvelgiant į atitinkamų pagrindinių teisių ribojimo mastą ir rimtumą. Priešingai, direktyvoje apsiribojama tik bendro pobūdžio nuoroda į „sunkius nusikaltimus“, kurie apibrėžiami pagal kiekvienos valstybės narės nacionalinę teisę. Be to, direktyvoje nenumatytos kompetentingų nacionalinių institucijų prieigai prie duomenų ir jų vėlesniam naudojimui taikomos materialinės ir procedūrinės sąlygos. Be kita ko, prieiga prie duomenų nesiejama su išankstine teismo ar nepriklausomos administracinės institucijos kontrole.

Trečia, direktyvoje nustatytas mažiausias šešių mėnesių duomenų saugojimo trukmės terminas nediferencijuojant jo pagal duomenų kategorijas, duomenų subjektus arba duomenų tikėtiną naudingumą siekiamam tikslui. Be to, minimali šešių mėnesių saugojimo trukmė ir maksimali dvidešimt keturių mėnesių trukmė direktyvoje nurodyta nenumatant objektyvių jos nustatymo kriterijų, leidžiančių užtikrinti, kad ši saugojimo trukmė neviršytų to, kas yra griežtai būtina.

Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad direktyvoje nenumatyta pakankamų garantijų, leidžiančių užtikrinti veiksmingą duomenų apsaugą nuo piktnaudžiavimo, taip pat nuo bet kokios neteisėtos prieigos prie duomenų ir jų neteisėto naudojimo rizikos. Jis, be kita ko, pažymi, kad direktyva paslaugų teikėjams leidžia atsižvelgti į ekonominius sumetimus, nustatant taikomą saugumo lygį (visų pirma, kiek tai susiję su saugumo priemonių įgyvendinimo sąnaudomis) ir ja neužtikrinama, kad pasibaigus saugojimo terminui duomenys bus neatstatomai sunaikinti.

Prieš kelerius metus Vokietijos Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad tokių duomenų rinkimas ir saugojimas prieštarauja Vokietijos konstitucinei teisei, todėl Vokietija iki šiol nebuvo iki galo perkėlusi minėtos direktyvos į nacionalinę teisę.

Šiuo sprendimu ES Teisingumo Teismas išsklaidė bet kokias abejones dėl srauto duomenų tvarkymo teisėtumo ir padėjo galutinį tašką, pripažindamas, kad tokia praktika yra neteisėta. Dabar beliks ES valstybių narių įstatymų leidėjams išbraukti iš nacionalinių įstatymų prievolę elektroninių paslaugų teikėjams tam tikrą laiką saugoti srauto duomenis arba surasti kitą tokią praktiką pateisinantį teisinį pagrindą.

Advertisements
Šis įrašas paskelbtas kategorijoje Asmens duomenų apsauga | Protection of Personal Data ir priskirtas tokioms žymoms: , , , , , , , . Išsaugokite jo nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s